Ką dizainas iš tikrųjų turi padaryti verslo svetainėje

Šiame straipsnyje „dizainu“ vadinsiu ne spalvas, šriftus ar „stilių“, o sprendimus, kurie padeda žmogui greitai suprasti, ką jūs siūlote, kur rasti svarbią informaciją ir ką daryti toliau. Verslo svetainėje tai vertinama per rezultatą: ar aišku iš pirmo žvilgsnio, ar kelias iki užklausos yra trumpas, ar turinys kelia pasitikėjimą, ar puslapis greitai kraunasi. Ir taip, greitis ir techninė tvarka turi tiesioginę įtaką ir SEO, ir patirčiai, net jei apie tai niekas garsiai nekalba. Todėl čia kalbėsiu apie struktūrą, prioritetus ir paprastus pasirinkimus, kurie realiai padeda svetainei dirbti, o ne apie subjektyvius „patinka / nepatinka“ vertinimus.

Dizainas verslo svetainėje yra informacijos architektūra, ne dekoras

Svarbiausia ne skonis, o tai, ką žmogus pamato pirmiausia, kaip greitai susigaudo ir kokiu keliu nueina iki veiksmo

Kai kalbu apie dizainą verslo svetainėje, turiu omenyje ne „vizualą“. Dizainas čia yra išdėstymas, informacijos hierarchija, turinio logika ir sąveika. Kitaip tariant: kas kur yra, kas akcentuota, kokia seka žmogus gauna atsakymus ir kaip lengva jam atlikti kitą žingsnį.

Hierarchija yra paprastas dalykas: kas didžiausia, kas arčiausiai viršaus, kas turi daugiausia kontrasto ir erdvės, tą žmogus dažniausiai pastebi pirmiau. Sąveika irgi žemiška: ar aišku, kad mygtukas yra mygtukas, ar forma veikia, ar kontaktas randamas be „medžioklės“.

Dėl to „patinka / nepatinka“ verslui yra silpnas kriterijus. Skonis nepasako, ar žmogus suprato pasiūlymą. Nepasako, ar rado kainodarą, terminus, sąlygas. Nepasako, ar paspaudė „Užklausa“ ir užpildė formą iki galo. Kartais „patinka“ reiškia tik tai, kad primena kažką matyto kitur, bet tai nieko negarantuoja.

Praktikoje verta klausti ne „ar patinka“, o „ar aišku“. Ar per 5 sekundes galima atsakyti: ką jūs darote, kam tai skirta, kuo skiriatės, koks kitas žingsnis. Jei atsakymo nėra, dizaino problema dažniausiai yra struktūroje, ne spalvoje.

Pavyzdys iš realaus gyvenimo. Tas pats turinys, bet skirtinga hierarchija duoda skirtingą rezultatą:

Variantas A: puslapio viršuje didelis „Apie mus“ tekstas, po juo paslaugų sąrašas, o kontaktas tik pačiame apačioje. Žmogus pirmiausia skaito kontekstą, bet dar nežino, ar tai jam aktualu. Veiksmas atidėtas.
Variantas B: viršuje viena aiški antraštė apie naudą, po ja 3 punktai su konkrečiais rezultatais, tada paslaugų blokas su nuorodomis į detales, šalia matomas mygtukas „Gauti pasiūlymą“, o apačioje jau „Apie“ tiems, kam svarbu. Tas pats turinys, bet kelias trumpesnis ir aiškesnis.

Mano vertinimas paprastas: jei svetainė atstovauja paslaugas, pirmame ekrane turi būti aiškus pasiūlymas ir aiškus veiksmas. Ilgi įžanginiai tekstai viršuje dažnai yra prabanga, kuri kainuoja užklausas. Juos galima palikti, bet perkelti žemiau, kai žmogus jau suprato esmę.

Jei norite greitai pasitikrinti savo struktūrą, padarykite vieną testą. Pažiūrėkite į pagrindinį puslapį kaip naujas lankytojas ir atsakykite sau: ką matau pirmiausia, ką suprantu antra, ir koks trečias žingsnis. Jei šio kelio nėra, dizainą reikia tvarkyti kaip informacijos architektūrą.

Pirmas ekranas turi atsakyti į 3 klausimus per kelias sekundes

Hero zona nėra „gražus viršus“ – ji turi greitai orientuoti žmogų ir padėti nuspręsti, ar verta gilintis

Pirmas ekranas (hero) verslo svetainėje atlieka labai konkrečią funkciją. Jis turi sumažinti neaiškumą. Žmogus ateina ne skaityti jūsų istorijos. Jis ateina pasitikrinti, ar čia jo problemai yra sprendimas ir ar aišku, ką daryti toliau.

Praktiškai pirmame ekrane turi būti atsakomi trys klausimai. Greitai, be interpretacijų: ką siūlote, kam tai skirta, koks kitas žingsnis. Jei bent vienas klausimas lieka kabėti, lankytojas dažniausiai tiesiog spaudžia „Back“ arba atsidaro kitą rezultatą.

Ką siūlote yra apie paslaugą, ne apie nuotaiką. „WordPress svetainių kūrimas ir techninis įgyvendinimas“ pasako daugiau nei „kuriame skaitmenines patirtis“. Pirmas variantas aiškus. Antras reikalauja spėlioti.

Kam tai skirta padeda žmogui atpažinti save. Čia dažnai užtenka vienos trumpos eilutės: „smulkiam ir vidutiniam verslui“, „paslaugų įmonėms“, „B2B projektams“. Jei dirbate ir Lietuvoje, ir tarptautinėje rinkoje, tai irgi verta pasakyti iškart, nes tai pakeičia lūkesčius dėl kalbos, laiko juostos, proceso.

Koks kitas žingsnis turi būti konkretus veiksmas, o ne bendras „susisiekime“. Čia svarbi CTA logika. CTA yra call to action – mygtukas ar nuoroda, kuri aiškiai pasako, ką žmogus daro toliau.

Dažniausiai pirmame ekrane reikia vieno pagrindinio veiksmo. Pavyzdžiui: „Gauti pasiūlymą“, „Užsisakyti konsultaciją“, „Parašyti užklausą“. Vienas pagrindinis CTA sumažina sprendimų skaičių ir pagerina srautą per puslapį.

Antrinį veiksmą dėkite tik tada, kai jis realiai reikalingas kitokiam lankytojui. Pavyzdžiui, jei dalis žmonių dar nori pasitikrinti darbus, antrinis gali būti „Peržiūrėti projektus“. Bet tuomet aiškiai atskirkite prioritetą: pagrindinis mygtukas ryškesnis, antrinis ramesnis kaip nuoroda.

Ko vengti pirmame ekrane. Abstrakčių šūkių, kurie nieko nepaaiškina. „Mes kuriame sprendimus“, „auginkime jūsų verslą“, „jūsų sėkmė – mūsų misija“. Problema ne ta, kad tai „blogai skamba“. Problema ta, kad iš to neįmanoma suprasti, ką jūs darote ir ar tai tinka konkrečiam žmogui.

Mažas, bet svarbus sprendimas, kurį dažnai rekomenduoju: jei negalite į vieną sakinį sutalpinti „ką siūlote“, vadinasi, pasiūlymas dar nėra pakankamai suformuluotas. Tada dizainas nepadės. Geriau susitvarkyti sakinį, nei bandyti užmaskuoti neaiškumą iliustracijomis ar didesniu šriftu.

Trumpa taisyklė testui. Atidarykite pagrindinį puslapį ir uždenkite viską žemiau pirmo ekrano. Jei per kelias sekundes negalite atsakyti į tuos 3 klausimus, hero zona neatlieka savo darbo. Tada pradėkite ne nuo spalvų, o nuo teksto ir CTA.

Vizualinė hierarchija: kaip priversti turinį būti skaitomą

Hierarchija mažina pastangas: akis turi iškart suprasti, kas svarbiausia, kas paaiškina mintį, o kas yra tik detalės.

Verslo svetainėje žmonės neskaito nuo pradžios iki galo. Jie skenuoja. Dizaino darbas čia labai praktinis: padėti akiai greitai susirinkti esmę ir tik tada leisti gilintis.

Jei hierarchijos nėra, viskas atrodo vienodai svarbu. Tada lankytojas turi pats „išspręsti“ puslapį. Dauguma to nedaro.

Antraščių lygiai (H1-H3) ir skenavimas

H1, H2, H3 yra antraščių lygiai. Jie turi rodyti struktūrą, o ne būti tiesiog didesnis šriftas. Paprasta taisyklė: H1 yra puslapio tema, H2 yra skyriai, H3 yra poskyriai.

Skenuojant žmogus dažniausiai „gaudo“ H2, kartais H3, ir tik tada sprendžia, ar verta skaityti pastraipas. Jei H2 yra migloti, skenavimas neveikia. Jei H3 naudojami vietoje H2, viskas susimaišo.

Praktinis patarimas: viename puslapyje palikite vieną H1. Ne todėl, kad „taip gražiau“, o todėl, kad taip aiškiau tiek žmogui, tiek paieškai. SEO kontekste tai irgi signalas, apie ką puslapis, bet svarbiausia čia yra skaitomumas.

Dar vienas dalykas, kurį matau dažnai: antraštės per ilgos. Jei H2 yra dviejų eilučių sakinys su trimis mintimis, skenavimui tai per sunku. Geriau trumpesnė H2, o paaiškinimas tegul būna pirmoje pastraipoje.

Tarpai, blokai, akcentai ir sąrašai: kada jie padeda, o kada trukdo

Tarpai (whitespace) yra ne „tuščia vieta“. Tai signalas, kur baigiasi viena mintis ir prasideda kita. Kai tarpų per mažai, viskas sulimpa į vieną masę. Kai tarpų per daug, turinys tampa fragmentuotas ir žmogus praranda srautą.

Blokai padeda, kai grupuojate susijusią informaciją. Pavyzdžiui: paslaugos aprašymas, tada atskirai procesas, tada kainodaros logika. Bet jei kiekviena pastraipa įdedama į atskirą „kortelę“, puslapis pradeda atrodyti kaip prezentacija, o ne kaip aiškus dokumentas.

Akcentai (paryškinimas, trumpa citata, „key point“ eilutė) veikia tik tada, kai jų mažai. Jei paryškinta kas antra eilutė, paryškinimas nustoja būti signalas. Mano praktinis sprendimas: paryškinti tik tai, kas padeda priimti sprendimą arba suprasti sąlygą.

Sąrašai yra labai geri, kai norite leisti greitai palyginti punktus arba aiškiai įvardinti reikalavimus. Jie blogi, kai slepiate trūkstamą paaiškinimą. Sąrašas turi būti rezultatas po paaiškinimo, o ne jo pakaitalas.

Naudokite sąrašą, kai punktai yra vienodo tipo (pvz., funkcijos, žingsniai, reikalavimai).
Venkite sąrašo, kai kiekvienas punktas reikalauja atskiros pastraipos paaiškinimo.
Nedarykite sąrašo vien tam, kad „atrodytų tvarkingiau“.

Kontrastas ir dydžiai yra skaitomumo klausimas

Kontrastas yra skirtumas tarp teksto ir fono. Tai ne stiliaus detalė. Tai tiesiog lemia, ar tekstas skaitomas greitai, ar vargina akis.

Dažna klaida: pilkas tekstas ant šviesiai pilko fono, nes „atrodo švelniau“. Praktikoje tai dažnai reiškia, kad žmogus skaito lėčiau, ypač telefone arba prastesniame ekrane. Jei turinys svarbus, jis turi būti lengvai įskaitomas be pastangų.

Dydžiai veikia taip pat. Per mažas pagrindinis tekstas verčia priartinti arba įtempti akis. Per didelis tekstas prailgina puslapį ir išskaido mintį. Geriausias kriterijus čia paprastas: ar galite perskaityti pastraipą telefonu viena ranka, normaliai laikydami ekraną, be „prisimerkimų“.

Ir dar viena praktinė pastaba apie hierarchiją: jeigu viską bandote padaryti dideliu ir ryškiu, niekas nebėra svarbu. Geriau turėti vieną aiškų akcentą skyriuje, nei penkis konkuruojančius.

Navigacija ir struktūra: dizainas turi sutrumpinti kelią iki veiksmo

Meniu ir puslapių medis turi sutapti su tuo, ko žmogus atėjo padaryti, ir pašalinti bereikalingus pasirinkimus.

Navigacija nėra dekoracija. Tai mechanizmas, kuris turi nuvesti žmogų iki atsakymo arba veiksmo su kuo mažiau sustojimų. Jei vartotojas turi galvoti, kur paspausti, dizainas jau neatlieka darbo.

Gera struktūra dažniausiai atrodo nuobodi. Ir tai yra komplimentas. Ji leidžia judėti greitai, ypač telefone, kai dėmesio mažai, o tikslas konkretus.

Ką dėti į pagrindinį meniu (ir ko nedėti)

Pagrindinis meniu yra trumpas sąrašas svarbiausių kelių. Ne katalogas. Mano praktikoje dažniausiai pakanka 4-6 punktų.

Kas paprastai turi būti pagrindiniame meniu:

Paslaugos arba 2-3 aiškios paslaugų kryptys, jei jos skirtingos.
Darbai arba pavyzdžiai, jei žmonės perka pagal rezultatą.
Apie, kai pasitikėjimas yra kritinis (B2B paslaugoms dažnai taip ir yra).
Kainodara arba bent jau „Kaip skaičiuojama kaina“, jei klausimas vis tiek kyla pirmas.
Kontaktai su aiškiu veiksmu (forma, el. paštas, skambutis).

Ko geriau nedėti į pagrindinį meniu:

10+ punktų, kad atrodytų „solidžiau“. Praktikoje tai tik didina triukšmą.
„Viskas apie mus“ tipo punktų rinkinys: Misija, Vizija, Vertybės, Komanda, Karjera. Tai tinka didelėms organizacijoms, bet smulkiam verslui dažniausiai tik užima vietą.
Pasikartojančių puslapių: „Paslaugos“ ir šalia „Sprendimai“ su tuo pačiu turiniu.
Neaiškių ikonų vietoje žodžių. Jei reikia spėti, tai ne navigacija.

Mažas sprendimas, kuris dažnai padeda: vienas aiškus CTA mygtukas meniu dešinėje, pavyzdžiui „Gauti pasiūlymą“ arba „Susisiekti“. Tik vienas. Du mygtukai jau konkuruoja tarpusavyje.

Keli aiškūs landing puslapiai vs vienas „apie viską“

Landing puslapis yra puslapis, skirtas vienam konkrečiam tikslui, pavyzdžiui vienai paslaugai ar auditorijai. Jo darbas yra atsakyti į klausimus ir nuvesti iki vieno veiksmo.

Vienas „apie viską“ puslapis atrodo patogus kūrimo metu. Bet realybėje jis verčia žmogų skrolinti ir ieškoti, kas jam aktualu. O tai yra papildomi žingsniai.

Keli landing puslapiai yra geresnis sprendimas, kai:

Turite skirtingas paslaugas su skirtingu pirkimo motyvu (pvz., nauja svetainė vs greičio optimizavimas).
Dirbate su skirtingomis auditorijomis (pvz., paslaugų verslai vs e. prekyba).
Skiriasi procesas, terminai ar rizikos, kurias klientas nori suprasti prieš kreipdamasis.

Vienas puslapis gali veikti, jei realiai turite vieną paslaugą ir vieną tipinį klientą. Bet jei pradedate rašyti „taip pat darome“ kas antrą pastraipą, tai signalas, kad laikas skaidyti.

Praktinis sprendimas: geriau turėti 3 aiškius puslapius su aiškiais pavadinimais, nei vieną ilgą puslapį, kuriame žmogus turi rasti sau svarbią vietą. Tai geriau ir vartotojui, ir SEO, nes kiekvienas puslapis turi vieną temą, o ne dešimt.

Vidinių nuorodų logika: padėti, o ne „pririšti“ vartotoją

Vidinės nuorodos yra nuorodos tarp jūsų pačių puslapių. Jos turi padėti judėti per logišką seką: nuo klausimo prie atsakymo, nuo atsakymo prie sprendimo.

Gera vidinių nuorodų logika yra paprasta:

Nuoroda atsiranda tada, kai žmogui natūraliai kyla kitas klausimas.
Tekstas aiškiai pasako, kur nuves (ne „Spausk čia“, o „Kaip vyksta procesas“).
Nuorodų kiekis ribotas. 2-4 prasmingos nuorodos skyriuje dažnai yra pakankamai.

Bloga praktika yra bandyti „pririšti“ vartotoją, kai kiekviena pastraipa turi po tris nuorodas, o puslapio apačioje dar laukia „Jums taip pat gali patikti“. Tai dažnai nepadidina konversijų, tik išblaško.

Mano vertinimas: jei puslapis skirtas užklausai, neleiskite vidinėms nuorodoms užgožti pagrindinio veiksmo. Pirma tegul būna aiškus sprendimas, tada papildomi keliai. Vartotojas atėjo ne naršyti jūsų svetainės, o išspręsti savo užduotį.

Ir dar vienas konkretus dalykas: breadcrumb (navigacijos kelias, pvz. „Pradžia – Paslaugos – WordPress“) dažnai padeda didesnėse svetainėse. Bet jei turite 10 puslapių, jis dažniausiai tik užima vietą. Čia verta rinktis paprastumą.

Pasitikėjimas: dizainas turi sumažinti rizikos jausmą

Pasitikėjimas atsiranda tada, kai žmogus aiškiai mato, kaip su jumis susisiekti, kuo remiatės ir kas įvyks po užklausos

Verslo svetainėje dizainas dažnai turi vieną praktinę užduotį: sumažinti nežinomybę. Ne „įtikinti“, o padėti žmogui suprasti, ar čia saugu palikti užklausą ir ar jis bus suprastas. Kuo mažiau spėjimo, tuo mažiau rizikos jausmo.

Kontaktai ir pasiekiamumas: kada pakanka formos, o kada reikia telefono ir el. pašto

Kontaktų blokas nėra formalumas. Tai funkcija. Žmogus tikrina, ar už svetainės yra realus veikimas, o ne vien tik tekstas.

Jei paslauga aiški, o užklausos dažniausiai standartinės, kontaktinė forma dažnai pakanka. Ypač kai ji trumpa ir neapkrauna klausimais, kurių klientas dar negali atsakyti.

Telefono numeris ir el. paštas tampa svarbūs, kai:

sprendimas brangesnis ar rizikingesnis, ir klientas nori greito patikslinimo prieš pildydamas formą;
dirbate B2B, kur įprasta suderinti laiką ar atsakyti į 2-3 klausimus prieš pateikiant brief;
auditorija tarptautinė ir reikia aiškumo dėl laiko zonų, atsakymo laiko, kalbos.

Praktinis sprendimas, kuris dažnai veikia geriausiai: forma kaip pagrindinis kelias, o šalia aiškiai pateiktas el. paštas. Telefoną dėčiau tada, kai realiai planuojate atsiliepti, ne „dėl vaizdo“. Jei numeris yra, bet niekas nekelia, pasitikėjimo jis neprideda.

Įrodymai: ne ženkliukai, o informacija, kuri atsako į rizikos klausimus

„Patikimumo“ ženkliukai be pagrindo yra triukšmas. Vietoje jų geriau veikia įrodymai, kurie atsako į realius kliento klausimus: ar jūs tai darėte, kaip dirbate, kas tiksliai bus padaryta, kas gali nepavykti ir kaip tai valdote.

Kas dažniausiai padeda:

Darbų pavyzdžiai su kontekstu. Ne tik ekranas, bet 2-3 sakiniai: koks buvo tikslas, ką įgyvendinote, kokie buvo apribojimai.
Procesas aiškiais etapais. Žmogus nori žinoti, ar turite sistemą, o ne „kažkaip padarysim“.
Komanda arba kas dirba. Jei dirbate vienas, taip ir sakykite. Jei yra keli vaidmenys, įvardinkite juos paprastai.
Atsakymai į rizikos klausimus: terminai, turinio paruošimas, kas nutinka, jei vėluoja medžiaga, kaip vyksta testavimas, kas įeina ir kas ne.

Jei reikia techninio termino, paaiškinkite jį viena eilute. Pavyzdžiui, Core Web Vitals – tai Google matuojami greičio ir naudojimo rodikliai, kurie gali turėti įtakos patirčiai ir matomumui paieškoje.

Mano vertinimas: geriau turėti mažiau pavyzdžių, bet aprašytų normaliai, nei galeriją be konteksto. Galerija rodo, kad kažką darėte. Kontekstas parodo, kad suprantate verslo užduotį.

„Kas bus toliau“ po užklausos: mažiau nežinomybės, daugiau veiksmų

Daug žmonių neparašo ne dėl kainos. Jie nerašo, nes nežino, kas jų laukia. Dizainas čia yra teksto ir struktūros darbas.

Po forma ar CTA mygtuku verta trumpai parašyti „kas bus toliau“ 3-5 punktais. Paprastai, be pažadų.

Kada atsakysite (pvz., darbo dienomis per X val., jei turite realią praktiką).
Kokios informacijos paprašysite, jei jos trūks.
Ar bus trumpas skambutis, ar viskas vyksta el. paštu.
Kada klientas gauna pasiūlymą arba kitą konkretų žingsnį.
Kas bus, jei projektas netinkamas jums abiem (pvz., pasiūlote alternatyvą arba tiesiai pasakote, kad neimate).

Čia nereikia „garantijų“ vien dėl skambesio. Geriau aiškiai apibrėžti ribas. Pavyzdžiui: ką apima palaikymas, kas laikoma papildomu darbu, kokie priklausomumai yra nuo kliento turinio. Ribos ne mažina pasitikėjimą. Jos jį didina, nes rodo, kad kontroliuojate procesą.

Galiausiai, visa tai yra dizainas. Ne spalvos. O aiškiai sudėliota informacija, kuri leidžia žmogui priimti sprendimą be spaudimo ir be spėliojimo.

Konversijos: dizainas turi padėti apsispręsti, ne spausti

Dažniausiai žmogus „konvertuoja“ tada, kai jam viskas aišku: ką gaus, ką reikės pateikti ir kas bus toliau

Konversija verslo svetainėje retai būna spalvų ar animacijų klausimas. Ji dažniausiai yra aiškumo rezultatas. Jei žmogus supranta pasiūlymą, rizikas ir kitą žingsnį, jam nereikia būti stumiamam.

CTA (call to action) – tai aiškus kvietimas atlikti veiksmą, pvz., „Gauti pasiūlymą“ arba „Susitarti dėl skambučio“. CTA turi atsirasti ten, kur jis logiškai reikalingas, o ne ten, kur „gražiai atrodo“.

Trys vietos, kur CTA beveik visada turi prasmę:

Po paaiškinimo. Kai žmogus perskaito, ką tiksliai darote ir kaip dirbate, jis natūraliai pasiruošia kitam žingsniui.
Po pavyzdžių. Jei rodote projektus ar atvejus, CTA turi būti iškart šalia. Žmogus ką tik pamatė, kad galite įgyvendinti, todėl sprendimas tampa paprastesnis.
Puslapio pabaigoje. Tai paskutinis „surinkimo taškas“ tiems, kurie viską perskaito iki galo ir nenori ieškoti, kur rašyti.

Mano praktinis vertinimas: geriau turėti kelis aiškius CTA, kurie kartojasi logiškose vietose, nei vieną „super mygtuką“ meniu ir tikėtis, kad visi jį pastebės.

Formos dažnai yra vieta, kur konversija sugriūna. Ne dėl to, kad žmonės „tingi“. O dėl to, kad forma prašo per daug, per anksti, arba neaišku, kam tie duomenys bus naudojami.

Formų principai, kurie realiai veikia:

Mažiau laukų. Paimkite tik tai, ko reikia pirmam kontaktui. Viską, kas „gal pravers“, geriau išsiaiškinti vėliau.
Aiškus tikslas. Viena forma – vienam veiksmui. Jei norite ir pasiūlymo, ir registracijos, ir naujienlaiškio, tai tampa nebe forma, o kliūčių rinkinys.
Privatumo pastaba. Vienas sakinys po forma: kad duomenų nenaudosite reklamai ir neperduosite tretiesiems asmenims, jei tai tiesa jūsų procese. Tai mažina įtarumą be papildomų puslapių skaitymo.

Kelių žingsnių užklausa verta dėmesio tada, kai jums tikrai reikia konteksto, kad apskritai galėtumėte atsakyti protingai. Pavyzdžiui, kai skiriasi WordPress palaikymas ir pilnas perprojektavimas, arba kai reikia suprasti integracijas, kalbas, šalis, terminus.

Tokiu atveju geras modelis: pirmas žingsnis labai trumpas (kontaktas ir viena pasirinkimo logika), antras žingsnis – detalės. Žmogus įsitraukia palaipsniui. Bet jei projektai paprasti, keli žingsniai dažnai tik prailgina kelią ir sumažina užklausų skaičių.

Ko vengčiau kaip numatyto sprendimo: skubos triukų, dirbtinių „liko 2 vietos“ ribojimų ir agresyvių pop-up langų. Jie kartais suveikia skaičiuose, bet B2B paslaugose dažnai kerta per pasitikėjimą, ypač kai žmogus dar tik bando suprasti, ar jūs jam tinkate.

Geras konversijos dizainas yra paprastas. Jis duoda atsakymus, pašalina barjerus ir palieka vieną aiškų kitą žingsnį. Be spaudimo. Be spėliojimo.

Greitis ir Core Web Vitals yra dizaino dalis, nes jie keičia elgesį

Dizaino sprendimai daro įtaką greičiui, o greitis keičia tai, kaip žmonės elgiasi. Jei puslapis stringa ar šokinėja, žmogus mažiau laukia, mažiau scroll’ina ir mažiau pasitiki tuo, ką mato.

Core Web Vitals yra „Google“ matavimai, skirti realiai vartotojo patirčiai. Paprastai tariant: kaip greitai pasirodo pagrindinis turinys (LCP), kaip greitai svetainė sureaguoja į paspaudimus (INP) ir kiek viskas pajuda kraunantis (CLS).

Tai nėra kažkoks „tik programuotojų“ reikalas. Šie rodikliai tiesiogiai priklauso nuo to, ką įdedate į puslapį ir kaip konstruojate WordPress svetainę.

Kur dizainas kelia LCP riziką

LCP dažniausiai būna hero zona. Didelė antraštė, vaizdas ar slankiklis viršuje. Jei ši dalis sunki, visas puslapis jaučiasi lėtesnis, net jei žemiau viskas lengva.

Dažniausi lėtintojai:

Per dideli vaizdai, nepritaikyti realiam maketui.
Video fonai pirmajame ekrane, kurie dažnai tik gražiai atrodo prezentacijose, bet lėtina rodymą.
Slankikliai, iškart kraunantys kelis vaizdus.
Per daug šriftų variantų, ypač jei jie akimirkai sulaiko tekstą.

Praktiškai: jei hero tikrai reikia vaizdo, darykite jį tikslų ir tvarkingą. Vienas aiškus vaizdas dažnai daug geresnis už karuselę, nes jį lengviau pagreitinti ir padaryti stabilų.

Kur dizainas kelia INP riziką

INP matuoja, kaip greitai svetainė sureaguoja, kai kažkas paspaudžia meniu, atveria klausimą ar siunčia formą. Jei svetainė atrodo „lipni“, dažniausiai kalta per didelė JavaScript apkrova.

Tipiniai kaltininkai:

Sunkūs, animuoti headeriai ir mega meniu.
Page builder priedai, kurie pagal nutylėjimą viską animuoja.
Trečių šalių widgetai – chat’ai, sekimo įrankiai, popup’ai.
„Viską viename“ įskiepiai, kurie krauna skriptus visai svetainei, nors reikia tik viename puslapyje.

Paprasta taisyklė: jei vizualus efektas nepadeda lankytojui atlikti užduoties, jam nebūtina veikti visur. Interaktyvumas turi aiškinti, o ne dekoruoti.

Kur dizainas kelia CLS riziką

CLS – kai elementai pajuda jau po to, kai žmogus pradeda skaityti. Tai erzina, nes nukrenta akys ar nušoka paspaudimas.

Dažniausi šaltiniai:

Vaizdai be nurodyto dydžio, kuriems nerezervuojama vieta.
Vėlai įsikraunantys šriftai, iš naujo išdėliojantys tekstą.
Lazy-load blokai, atsirandantys per aukštai be numatytos vietos.
Cookie juostos, promo juostos ar chat burbulai, kurie pasirodo pavėluotai ir nustumdo turinį.

Paprasta taisyklė: naršyklei turi būti aišku, kiek vietos elementai užims. Tuomet puslapis jaučiasi stabilus, net jei internetas lėtas.

Kada animacija verta pastangų

Animacija gali būti naudinga, jei ji parodo būseną. Pavyzdžiui, kai atsidaro meniu, atsiveria DUK atsakymas, parodoma formos klaida ar patvirtinamas veiksmas.

Bet animacijos, veikiančios nuolat – slankikliai, paralaksai, „viskas išnyra scrolinant“ – dažniausiai tik lėtina. Verslo svetainei jos dažnai neatperka savo kainos.

Geriausiai veikia saikingumas. Vienas ar du lengvi perėjimai, kurie padeda suprasti, kas vyksta, ir tiek. Nieko, kas reikalautų didelės animacijų bibliotekos visam puslapiui.

WordPress realybė: kaip svoris susikaupia greitai

WordPress greitį dažniausiai gadina ne viena didelė problema. Dažniausiai tai daug mažų priedų: tema su nereikalingomis funkcijomis, builderis, kuris išpučia HTML, ir keli įskiepiai su savo CSS ir JS.

Kur dažniausiai randu nereikalingos apkrovos:

Sunki universalios paskirties tema su krūva funkcijų.
Blokų bibliotekos, kurios krauna resursus visai svetainei, nors naudojamas tik vienas blokas.
Formų, popup’ų ir marketingo įskiepiai, dedantys skriptus į kiekvieną puslapį.
Šablonų dalys, kurios per plačiai naudojamos, pvz. dideli hero blokai visur.

Geriau veikia lengva tema, keli baziniai blokai ir tik tie įskiepiai, kurių tikrai reikia. Stiprią patirtį galima kurti ne efektais, o tvarkinga struktūra ir aiškia turinio logika.

SEO ir dizainas: struktūra turi būti suprantama ir žmogui, ir paieškai

Geras dizainas turėtų padaryti jūsų turinį lengvai peržiūrimą, lengvai susiejamą ir lengvai suprantamą paieškos sistemoms, o ne slėpti jį už efektų ar gudrių išdėstymų.

Kai žmonės kalba apie SEO, jie dažnai iš karto šokinėja prie raktažodžių. Realūs projektai dažniausiai greičiau laimi struktūra. Ne vizualiu stiliumi. Struktūra.

Paieškos sistemos ir žmonės verslo svetainėje nori to paties: aiškios temos, aiškių sekcijų ir aiškių atsakymų. Dizainas arba tai palaiko, arba trukdo.

Semantinė struktūra: antraštės, sekcijos, sąrašai ir lentelės (kai jos tinka).

Semantinė struktūra reiškia, kad jūsų puslapis naudoja tinkamus HTML elementus darbui. Būtent tai pirmiausia skaito „Google“ ir pagalbinės technologijos. Vizualus išdėstymas yra antrinis.

Praktinis pagrindas:

Viena aiški H1 antraštė puslapio temai.
H2 pagrindinėms sekcijoms, H3 posekcijoms. Ne rinkitės antraščių tik todėl, kad jos atrodo mažesnės.
Tikri sąrašai žingsniams, įtraukoms ir reikalavimams. Neklastokite jų su eilutės pertraukomis.
Lentelę naudokite tik lygindami struktūruotus duomenis, pvz., planus, specifikacijas ar grafikus. Jei tai tik du pastraipos, lentelė mobiliajame įrenginyje skaityti sunkina.

Mano sprendimas: jei reikia ikonos, gerai. Jei ikona pakeičia užrašą, dažniausiai kenkia. Paieškos sistema ir skubantis lankytojas abu renkasi tekstą.

Turinio išdėstymas: atsakymus dėkite ten, kur vartotojai jų tikisi.

Dauguma paslaugų puslapių žlunga tuo pačiu būdu. Jie pradeda dideliu vizualiu antrašte, tada leidžia pusę puslapio plačiais pareiškimais, o klausimus, kurie lemia užklausą, atsako tik vėliau.

Dizainas turėtų padėti atsakyti anksti, numatytoje vietoje. Paslaugų puslapyje tai dažniausiai reiškia:

Kas yra paslauga, vienu trumpu bloku viršuje.
Kam ji skirta ir kam ne.
Kaip atrodo procesas, žingsniais.
Ko reikia iš kliento pradžiai.
Dažni klausimai – ten, kur atsiranda abejonės, o ne užkastas apačioje.

Čia svarbūs vidiniai saitai. Jei minite „techninį SEO“, nukreipkite į savo puslapį apie tai. Jei „priežiūrą“ – į priežiūros pasiūlymą ar straipsnį. Navigacija – ne tik meniu. Tai konteksto tinklas.

Schema ir techninis SEO: dizainas neturi blokuoti indeksavimo.

Schema – struktūruoti duomenys, padedantys paieškos sistemoms suprasti, ką puslapis reiškia: organizaciją, paslaugą, DUK ar apžvalgą. Tai nematomas dizainas. Tai puslapio prasmė.

Čia dizaino pasirinkimai gali tyliai sugadinti:

Paslėptas turinys skirtukuose ar akordeonuose, kurie kraunasi tik spustelėjus. Kartais indeksuojama, kartais ne, ir tai nenuoseklu.
Tekstas kaip vaizdai ar pagrindinės antraštės pakeistos grafika. Atrodo kontroliuojama, bet paieškai ir prieigai skaito prastai.
Turinys, įkraunamas vėlai per skriptus. Jei pagrindinis tekstas priklauso nuo JavaScript, pridedate rizikos indeksavimui ir greičiui.
„Išmanūs“ filtrai, keičiantys turinį be tikrų URL. Jei kategorija ar vieta svarbi, reikia saitinto puslapio, ne tik UI būsenos.

Paprasta taisyklė, kurią taikau: jei turinys pakankamai svarbus reitingui, jis turi būti HTML įkrovimo metu ir pasiekiamas normaliu saitų. Interaktyvų UI naudokite patogumui, o ne kaip vienintelį kelią prie pagrindinės informacijos.

Dizainas vis tiek gali būti švarus ir modernus šiuo požiūriu. Tiesiog pradėkite nuo turinio logikos, tada apvyniokite išdėstymu, tarpais ir šriftu. SEO nereikia triukų. Reikia aiškumo, išliekančio per šablonus, įskiepius ir įrenginius.

Turinio dizainas: tekstas, pavyzdžiai ir mikrocopy yra sąsajos dalis

Jei tekstas nepadeda žmogui atlikti veiksmą, vizualus maketas jo neišgelbės – mygtukų pavadinimai, formų paaiškinimai ir klaidų žinutės yra dizaino dalis.

Daug kas dizainą supranta kaip spalvas, šriftą ir blokų išdėstymą. Praktikoje verslo svetainėje dizainas dažnai laimi arba pralaimi per tekstą, kuris stovi pačiame veiksme. Mygtukai. Formos. Klaidos. Patvirtinimai. Ten žmonės priima sprendimą per 2-3 sekundes.

Geras turinio dizainas reiškia, kad žmogus supranta: ką jis gaus, ką turi padaryti dabar ir kas nutiks toliau. Be spėliojimo.

Mikrocopy pavyzdžiai, kurie realiai keičia užpildymų kokybę

Mikrocopy – tai trumpi tekstai sąsajoje, kurie padeda užbaigti užduotį: mygtukų pavadinimai, lauko paaiškinimai, klaidų ir patvirtinimo žinutės. Jų nematyti makete, kol nepradedate naudotis svetaine.

Mygtukai (CTA):
Vietoj „Siųsti“: „Gauti pasiūlymą“, „Rezervuoti skambutį“, „Pateikti užklausą“.
Vietoj „Sužinoti daugiau“: „Peržiūrėti darbų pavyzdžius“, „Pažiūrėti kainodaros logiką“.
Praktinis kriterijus: mygtukas turi pasakyti, kas bus po paspaudimo.
Formų laukai (paaiškinimai po lauku):
„Svetainės adresas (jei turite) – padės įvertinti esamą situaciją.“
„Biudžeto rėžis – reikalingas pasiūlymo apimčiai, ne sąskaitai išrašyti.“
„Terminas – jei turite konkretų paleidimo datą, parašykite kodėl.“
Klaidos:
Vietoj „Klaida 400“: „Nepavyko išsiųsti formos. Patikrinkite pažymėtus laukus.“
Vietoj „Netinkamas formatas“: „Įveskite el. paštą formatu vardas@domena.lt“.
Mano taisyklė: klaida turi pasakyti, ką pataisyti, o ne kas blogai sistemoje.
Patvirtinimai:
„Ačiū, gavome užklausą. Atsakysime el. paštu per X darbo dienas.“ (įrašykite realų laiką, kurį galite išlaikyti)
„Jei pridėjote failą, patikrinkite, ar gavote kopiją el. paštu.“
„Jei tai skubu, parašykite temoje ‘Skubu’ ir nurodykite terminą.“

Smulkmena, bet svarbi: venkite juokelių klaidų žinutėse. Kai forma neveikia, žmogus jau ir taip suirzęs. Aiškumas laimi.

Kaip rašyti paslaugų puslapius, kad jie atliktų darbą

Paslaugų puslapis turi atsakyti į klausimus, kurie lemia užklausą. Ne kada nors vėliau, o tada, kai žmogus skaito pirmą kartą. Struktūra čia yra dizainas.

Problemos kontekstas: įvardinkite situacijas, kuriose žmogus atpažįsta save. Pvz. „Svetainė lėta, sunku koreguoti turinį, nėra aiškios struktūros, neaišku ką mato Google“.
Sprendimas: vienu aiškiu bloku parašykite, ką tiksliai darote. Pvz. „Sutvarkome informacijos struktūrą, įgyvendiname WordPress temą, suoptimizuojame našumą ir paruošiame techninį SEO“.
Procesas: žingsniais. Ne abstrakčiai. Žmogui reikia žinoti, kas bus pirma, kas bus iš jo pusės, kada jis matys rezultatą.
Ribos: ką įtraukiate ir ko ne. Čia sumažėja nesusipratimų ir nepagrįstų lūkesčių. Pvz. „Nerašome 20 puslapių turinio už jus“, „Nediegiam 10 įskiepių vien tam, kad būtų efektų“.

Jei turite tarptautinių klientų, dar vienas praktinis dalykas: tas pats puslapis turi būti suprantamas ir žmogui, kuris nėra jūsų rinkos kontekste. Daug padeda konkretūs pavyzdžiai, ką reiškia „techninis SEO“ ar „Core Web Vitals“ per vieną sakinį. Core Web Vitals – tai Google matuojami greičio ir naudojimo stabilumo rodikliai.

Pavyzdžiai ir įrodymai: geriau mažiau, bet tiksliau

Pavyzdžiai yra turinio dalis, ne atskiras portfolio blokas. Į paslaugų puslapį įdėkite 1-3 situacijas, kur aišku: problema – sprendimas – rezultatas, be skaičių, jei jų neturite patikimų. Kartais užtenka: „Prieš: vienas ilgas puslapis be struktūros. Po: aiškūs puslapiai pagal paslaugas, vidinis susiejimas, tvarkingas H1-H3“.

Mano vertinimas: jei pavyzdys nepaaiškina sprendimo logikos, jis mažai vertas. Gražus ekranvaizdis nepasako, ar svetainė greita, ar indeksuojama, ar patogu redaguoti.

DUK: kada jis padeda, o kada jis maskuoja problemą

DUK (dažniausiai užduodami klausimai) geras tada, kai klausimai tikrai kartojasi ir jie yra antriniai sprendimui. Pvz. „Ar dirbate su esama tema?“, „Ar galima pradėti nuo vieno puslapio ir plėsti vėliau?“, „Kas atsitinka po paleidimo?“.

Bet jei DUK skyriuje atsiranda esminiai dalykai, vadinasi pagrindinis tekstas nepadaro savo darbo. Jei žmogui reikia nuslinkti iki apačios, kad sužinotų kainodaros logiką, terminus, kas įeina, ar ko jums reikia iš jo, geriau perrašyti pagrindines sekcijas ir šiuos atsakymus įkelti į vietą, kur natūraliai kyla klausimas.

Naudokite DUK, kai norite nuimti pasikartojančias abejones ir sutrumpinti susirašinėjimą.
Perrašykite pagrindinį tekstą, kai DUK tampa „tikru paslaugos aprašymu“.

Ir dar: jei DUK slepiate po akordeonais, įsitikinkite, kad turinys yra HTML iškart, o ne užkraunamas po paspaudimo. Tai paprasta techninė detalė, bet ji veikia ir SEO, ir patogumą.

Kas dažniausiai „sugadina“ verslo svetainės dizainą (funkcine prasme)

Žemiau – tipinės klaidos, kurios atrodo kaip „dizainas“, bet iš tikrųjų yra apie struktūrą, prioritetus ir tai, ar žmogus greitai supranta, ką jam daryti.

Dizainas verslo svetainėje pirmiausia turi padėti priimti sprendimą. Ne „palikti įspūdį“, o nuvesti per aiškius žingsnius: supratau pasiūlymą, patikėjau, radau atsakymus, atlikau veiksmą.

Kai tas neveikia, dažnai girdžiu frazę „reikia naujo dizaino“. Praktikoje dažniau reikia sutvarkyti keturias žemiau esančias vietas.

Per daug skirtingų tikslų viename puslapyje

Vienas puslapis bando būti ir pristatymas, ir portfolio, ir kainodara, ir tinklaraštis, ir „apie mus“. Tada nei vienas veiksmas nėra aiškus. Žmogus skenuoja, bet nemato, kur jam nusileisti.

Praktinis sprendimas: vienam puslapiui duokite vieną pagrindinį tikslą ir vieną atsarginį. Pvz. pagrindinis – užklausa. Atsarginis – peržiūrėti darbų pavyzdžius. Visi kiti dalykai tegul tarnauja šitam keliui, o ne konkuruoja su juo.

Mažas vertinimas: jei hero bloke turite 3 vienodai svarbius mygtukus, dažniausiai neturite nei vieno. Reikia pasirinkti.

Nenuosekli tipografija ir tarpai, kurie gadina skenavimą

Čia kalba ne apie „stilių“. Čia apie tai, ar tekstas skaitomas greitai. Kai antraštės šokinėja dydžiais, pastraipos skirtingo pločio, o tarpai tarp blokų neturi taisyklės, akis pavargsta ir žmogus praleidžia svarbiausias vietas.

Paprastas principas: vienas H1 puslapyje, aiški H2-H3 hierarchija, vienas pagrindinis šrifto dydis tekstui ir stabilūs tarpai tarp sekcijų. Jei turinys skenuojamas, jis ir suprantamas.

Jei reikia termino: tipografija – tai šriftai, dydžiai, eilutės aukštis ir jų taisyklės visame puslapyje.

Per sunkūs vizualai ir pluginų perteklius WordPress’e

Dažna „dizaino“ problema yra greitis. Didelės nuotraukos, video fonai, animacijos, keli slankikliai, trečių šalių widgetai. Visa tai kraunasi, blokuoja naršyklę ir gadina pirmą įspūdį vienu labai paprastu būdu – puslapis vėluoja.

WordPress’e tai dažnai ateina kartu su pluginų pertekliumi. Įskiepis yra papildomas funkcionalumas, kuris gali atnešti ir papildomą kodą, užklausas, stilius. Kai jų daug, tampa sunku kontroliuoti našumą ir stabilumą.

Praktinis patarimas: kiekvienam „efektui“ paklauskite, ar jis padeda sprendimui. Jei nepadeda, jis kainuoja greitį ir dėmesį. Geriau vienas aiškus vizualas su prasme, nei penki, kurie tik užpildo ekraną.

Nėra aiškios pasiūlymo logikos (kam, ką, kaip)

Žmogus ateina ne „pažiūrėti svetainės“. Jis bando suprasti: ar tai man, ką gausiu, kaip tai vyksta. Jei pirmuose ekranuose nėra aišku kam skirta paslauga, koks konkretus rezultatas ir koks kelias iki jo, visa kita tampa triukšmu.

Tvarka, kuri veikia daugeliu atvejų:

Kam – kokiam verslui ar situacijai tai skirta.
Ką – ką tiksliai įgyvendinate arba sutvarkote.
Kaip – 3-5 žingsniai: nuo starto iki paleidimo ir kas būna po to.
Įrodymai – 1-3 konkretūs pavyzdžiai arba principai, kaip sprendžiate tipines problemas.
Veiksmas – vienas aiškus next step.

Jei ši logika aiški, „dizainas“ dažnai susitvarko savaime, nes atsiranda prioritetai. Tada jau verta šlifuoti vizualus, nes jie remiasi į struktūrą, o ne ją maskuoja.

DUK

„Gražus“ dizainas dažniausiai reiškia skonį: patinka spalvos, nuotraukos, nuotaika. Veikiantis dizainas turi aiškią užduotį ir ją atlikti: žmogus per kelias sekundes supranta kam skirta, ką gaus, kur spausti toliau, ir nejaučia abejonių dėl patikimumo. Tai matuojasi ne nuomone, o elgesiu – ar ateina užklausos, ar žmonės randa reikiamą informaciją, ar nestringa ties forma, ar neklausia to, kas turėjo būti aišku puslapyje.

Praktikoje veikiantis dizainas reiškia struktūrą, tipografiją ir našumą: normalūs tarpai, aiški H2-H3 logika, vienas pagrindinis veiksmas puslapyje, greitas krovimas ir tvarkingas mobilus vaizdas. Jei puslapis lėtas, perkrautas efektais ar skaito sunkiai, „gražu“ nepadeda priimti sprendimo. Geriau paprastas, bet aiškus ir greitas, nei įspūdingas, bet trukdantis veiksmui.

Neriboja, jei WordPress architektūra tvarkinga. Dizaino laisvę dažniausiai „suvalgo“ ne pati sistema, o pasirinktas kelias – sunkūs builderiai, per daug įskiepių, perkompleksuotos temos ir efektai, kurie kraunasi visur. Kai šablonai ir blokai surinkti švariai, CSS ir JS įkeliami tik ten, kur reikia, vaizdai paruošti, o turinio struktūra logiška (H1-H3, aiškios sekcijos), galite turėti ir greitį, ir SEO, ir pilnai individualų vaizdą.

Kompromisai atsiranda, kai norite „visko iš karto“: video fonų, slankiklių, daug animacijų, trečių šalių widgetų. Tai galima padaryti, bet tai kainuoja Core Web Vitals ir dažnai ir turinio aiškumą. Praktikoje geriausiai veikia sprendimai, kurie pirmiausia saugo informacijos prioritetus ir našumą, o vizualinius efektus naudoja tik ten, kur jie realiai padeda.

Geriausia turėti vieną pagrindinį CTA visam puslapiui ir jį kartoti logiškose vietose: hero bloke, po pagrindine nauda, po įrodymų ir puslapio pabaigoje. Tai nėra „daug mygtukų“ problema, jei visi jie veda į tą patį veiksmą ir žmogui nereikia ieškoti, kur spausti, kai jis jau apsisprendė.

Antrinį veiksmą dėkite tik tada, kai jis realiai padeda apsispręsti, pavyzdžiui, „Peržiūrėti darbus“ vietoje antro „Pirkti“ stiliaus mygtuko. Jei tame pačiame ekrane yra 2-3 vienodai svarbūs CTA, jūs konkuruojate su savimi, o vartotojas dažniausiai nepasirenka nieko.

Animacijas ir „efektus“ verta naudoti tada, kai jie turi aiškią funkciją: padeda suprasti turinį, parodo hierarchiją, nukreipia dėmesį į vieną veiksmą arba paaiškina ryšį tarp elementų. Jei efektas yra tik „kad būtų gyviau“, dažniausiai jis atima dėmesį ir neprideda jokios informacijos.

Antra sąlyga – jie neturi kenkti našumui. Jei animacijos kelia LCP, blogina INP arba didina CLS, jos kainuoja Core Web Vitals ir realiai mažina konversiją. Praktikoje geriausiai veikia subtilūs, lengvi perėjimai arba animacijos, kurios įsijungia tik kai elementas matomas, o sunkūs slankikliai, video fonai ir „parallax“ dažnai nėra verti jų greičio kainos.

Dažniausiai „dizainas“ trukdo SEO tada, kai trukdo turiniui būti aiškiai nuskaitytam ir greitai pasiekiamam. Raudonos vėliavos: netvarkinga antraščių hierarchija (pvz. keli H1, praleisti H2), svarbus tekstas paslėptas tab’uose, akordeonuose ar už „read more“, turinys giliai paslėptas po filtrų ar sudėtingų komponentų, silpnas vidinis susiejimas (nėra aiškių nuorodų tarp susijusių puslapių), ir lėtumas dėl sunkių vizualų ar scriptų.

Techniškai tai pasimato per Core Web Vitals: blogas CLS kai elementai šokinėja kraunantis puslapiui, ir prastas INP kai sąsaja vėluoja reaguoti dėl per daug JavaScript. Jei jūsų tekstas realiai yra puslapyje, bet vartotojas jo „nepamata“ arba pasiekti reikia kelių papildomų veiksmų, tai jau dizaino sprendimas, kuris dažnai kainuoja ir reitingus, ir konversijas.

Dažniausiai ne. Geriau pradėti nuo struktūros ir turinio karkaso: kam skirta, ką darote, kaip vyksta procesas, kokie įrodymai, koks vienas pagrindinis veiksmas puslapyje. Kai šitie prioritetai sudėti, dizainas tampa sprendimų rinkinys, o ne spėjimas.

Praktikoje dizainą verta daryti ant realaus teksto, net jei tai pirmas juodraštis. Tik tada matosi, kiek vietos reikia, kas yra svarbiausia, kur žmonės skenuoja, ir kaip išlaikyti aiškią tipografiją bei stabilų puslapio ritmą. Jei kuriate „tuščius“ maketus, vėliau turinys vis tiek juos sulaužo ir tenka perdarinėti.

Žodis nuo svetainių kūrėjų

Dirbant su verslo svetainėmis dažnai matome tą pačią situaciją: viskas „sutvarkyta“, bet žmogus vis tiek nesupranta, ką daryti toliau. Dažna problema – puslapis turi per daug vienodai svarbių elementų, todėl nėra aiškios krypties. Praktikoje pirmiausia pasitikriname antraščių hierarchiją, nes ji greitai parodo, ar turinys turi logiką ir ar skenuojant akimis galima susigaudyti.

Jei dizaino sprendimas nepadeda greičiau suprasti pasiūlymo ir neveda į vieną aiškų veiksmą, jis dažniausiai nėra vertas savo kainos, net jei atrodo „įdomiai“. Geriau mažiau sluoksnių ir mažiau triukų, bet aiškūs blokai, stabilus išdėstymas ir nuspėjamas elgesys. Tokie sprendimai paprastai laimi ir vartotojui, ir našumui.

Panašūs straipsniai

Peržiūrėkite kitus mūsų ekspertų sukurtus straipsnius apie svetainių kūrimą. Galbūt rasite Jums įdomias temas.