Kada SEO daromas kuriant svetainę, o kada jau per vėlu
Šiame straipsnyje „SEO laikas“ nėra ataskaita ar raktinių žodžių sąrašas. Tai momentas, kada priimami sprendimai, kurie vėliau lemia viską: puslapių struktūrą, adresus (URL), vidines nuorodas, greitį ir tai, ar turinys apskritai susidėlioja logiškai tiek žmogui, tiek „Google“. SEO turi kelis sluoksnius: strategiją (ką ir kam rodome), informacijos architektūrą (kaip sugrupuojame puslapius), techniką (įkėlimas, indeksavimas, Core Web Vitals) ir patį turinį. Kiekvieną jų galima pradėti skirtingu metu, bet kaina ir rizika labai keičiasi priklausomai nuo to, ar tai daroma kuriant svetainę, ar jau po paleidimo. Ir čia bus apie realų laiką, ne apie teoriją.
SEO laikas: kas turi būti nuspręsta prieš dizainą ir programavimą
Kai SEO paliekamas po dizaino, dažnai tenka ne „patvarkyti“, o perplanuoti pačią svetainės struktūrą, ir tai jau kainuoja laiką, pinigus ir nervus.
Yra du būdai žiūrėti į SEO. Pirmas – kaip į sąrašą: meta title, H1, paveikslėlių alt, keli raktiniai žodžiai, sitemap. Tai svarbu, bet tai yra paviršius.
Antras – SEO kaip svetainės logika. Ką laikote pagrindiniais puslapiais, kaip juos grupuojate, kaip žmogus pereina nuo bendro puslapio prie konkretaus pasiūlymo, ir kaip „Google“ supranta, kas čia svarbiausia.
Šita logika paprastai nusprendžiama labai anksti, dar prieš dizainą. Kartais net to patys nepastebite, nes sprendimai atrodo „tiesiog patogu“.
Kas turi būti nuspręsta iki maketų ir programavimo:
- URL struktūra. URL – tai puslapio adresas, pvz., /paslaugos/wordpress/. Jei vėliau keisite adresus, reikės peradresavimų (301), ir vis tiek bus rizika prarasti dalį turimo matomumo ar sugadinti vidines nuorodas.
- Meniu ir navigacija. Meniu yra ne tik dizaino juosta. Tai prioritetų sąrašas. Ką rodote viršuje, ką slepiate „daugiau“, ar turite antrinę navigaciją paslaugoms, ar tik vieną bendrą puslapį.
- Puslapių tipai. Ar „Paslaugos“ bus vienas puslapis, ar atskiri puslapiai kiekvienai paslaugai? Ar turėsite „Atvejai“ (case studies), „Industrijos“, „DUK“? Skirtingi tipai reiškia skirtingus šablonus ir skirtingą turinio gylį.
- Šablonai ir komponentai. WordPress’e šablonas nusprendžia, kas kartojasi visuose puslapiuose: hero blokas, antraščių zonos, CTA, „related“ blokai, FAQ akordeonai. Jei šablonas to nenumato, vėliau kiekvieną puslapį tenka lipdyti rankomis, o tai prastai skalėja.
- Vidinių nuorodų logika. Kur natūraliai dedate nuorodas į susijusias paslaugas, straipsnius, atvejus. Jei struktūra nenumatyta, vidinės nuorodos lieka atsitiktinės, o paieškai tai yra signalų praradimas.
Čia ir atsiranda skirtumas tarp „sutvarkysim SEO vėliau“ ir realybės. Meta title pataisyti paprasta. Bet jei po paleidimo suprantate, kad reikia visą paslaugų dalį išskaidyti į atskirus puslapius, pakeisti URL ir perstatyti meniu, tai jau yra architektūros remontas.
Dizainas dažnai „užrakina“ struktūrą. Ne dėl blogos valios. Tiesiog maketai būna daromi pagal pasirinktą meniu, pagal sekcijų kiekį, pagal tai, kiek vietos skiriama antraštėms ir tekstui. Kai jau turite gražiai nupieštą headerį su 5 punktų menu, labai sunku po to pridėti dar 8 svarbius puslapius nepradėjus visko pergalvoti.
Tas pats su antraščių hierarchija. H1, H2, H3 – tai teksto antraščių lygiai, kurie padeda suprasti turinio struktūrą. Jei dizainas remiasi vien vizualiu „didelis tekstas mažas tekstas“, o ne aiškia hierarchija, programuotojas dažnai suklijuoja bet kaip. Vėliau taisyti įmanoma, bet kai puslapių jau daug, tai tampa nuobodžiu ir brangiu darbu.
Praktinis patarimas: prieš dizainą susirašykite 10-30 pagrindinių puslapių sąrašą ir sudėkite juos į grupes. Ne pagal tai, kaip gražiai skamba, o pagal tai, kaip klientas ieškotų. Tada patikrinkite, ar iš meniu per 2-3 paspaudimus galima pasiekti kiekvieną svarbų puslapį.
Mažas vertinimas iš praktikos: jei jūsų dizainas atrodo „švarus“, bet tam reikia slėpti navigaciją, trumpinti pavadinimus iki neaiškių etikečių ir stumti turinį į vieną ilgą landing page, tai dažnai kainuoja matomumą. Kartais toks sprendimas tinka kampanijai. Bet kaip pagrindinė verslo svetainės struktūra jis dažniau trukdo, nei padeda.
Kuriant svetainę: kada SEO integruoti natūraliai (ir kas tikrai verta laiko)
Kontrolinis sąrašas pagal etapus, kad svarbūs SEO sprendimai įvyktų laiku, o ne taptų brangiu perdirbimu po paleidimo.
SEO kuriant svetainę nėra atskira „užduotis pabaigoje“. Tai sprendimų seka. Jei juos padarote tada, kai kuriama struktūra ir šablonai, SEO tampa natūralia dalimi. Jei ne, vėliau tenka remontuoti architektūrą, o ne „papuošti“.
Žemiau yra konkretus „kada ką“ sąrašas. Be mistikos. Tik tai, kas realiai sutaupo laiko ir sumažina riziką.
1) Prieš prototipą: nuspręskite, apie ką iš tiesų bus svetainė
Šitas etapas dažniausiai ignoruojamas, nes dar „nėra ką dizaininti“. Bet būtent čia apsisprendžia, ar svetainė turės aiškią kryptį paieškoje.
- Raktinių temų grupės – ne atskiri žodžiai, o temos, pvz. „WordPress priežiūra“, „greitaveika“, „el. komercija“, „migracija“. Kiekviena tema vėliau turėtų turėti savo vietą struktūroje.
- Paslaugų ar produktų puslapių sąrašas – realus sąrašas, ne „vėliau susikursim“. Jei turite 8 paslaugas, jos dažniausiai turi būti 8 puslapiai, o ne vienas bendras tekstas.
- Prioritetai – 3-5 svarbiausi puslapiai, kurie turi gauti daugiausia vidinių nuorodų ir būti lengviausiai pasiekiami iš meniu. Visa kita yra antrinis sluoksnis.
Praktinis vertinimas: jei šiame etape nesugebate aiškiai įvardinti pagrindinių paslaugų ir temų, dizainas greičiausiai gaus gražų, bet per abstraktų turinį. Paieškai tai blogai, o vartotojui dažnai irgi.
2) IA ir wireframe: sutvarkykite „kaip viskas sueina į vieną vietą“
IA (information architecture) yra puslapių struktūra. Wireframe yra grubus maketas, kur matosi blokai, antraštės ir perėjimai. Čia SEO integruojasi beveik automatiškai, jei darote teisingai.
- Puslapių medis – kas yra viršus, kas yra antras lygis, kas yra gilesni puslapiai. Paprastai: Home – Paslaugos – konkreti paslauga – susijęs atvejis ar DUK.
- Vidinis susiejimas – planuokite nuorodas tarp susijusių puslapių. Ne „footer’yje kažkur pridėsim“. Geriausia, kai paslaugos puslapis nuorodomis veda į atvejus, DUK, gilesnius paaiškinimus.
- Antraščių (H1-H3) logika – H1 yra pagrindinė puslapio tema, H2 yra skyriai, H3 yra poskyriai. Tai paprastas signalas ir žmogui, ir „Google“, apie ką puslapis ir kas jame svarbiausia.
Jei wireframe’e nėra vietos normalioms antraštėms ir tekstui, o viskas pastatyta ant vizualių kortelių ir „gražių“ trumpinių, dažnai gaunasi puslapiai, kurie sunkiai plečiasi. Jūs tada priversti rašyti per trumpai, arba viską kimšti į vieną sekciją.
3) Vystymas: techniniai dalykai, kuriuos geriausia padaryti prieš turinį
Čia vyksta daug „nematomo“ darbo. Bet jei jo nėra, vėliau atsiranda chaosas: dubliuoti puslapiai, šokinėjantys URL, netvarkingi peradresavimai.
- Švarūs URL – trumpi, logiški, be datų ar atsitiktinių parametrų. Pvz.
/paslaugos/wordpress-prieziura/, o ne/page?id=123. - Kanonikalai – canonical yra nuoroda, kuri pasako paieškai, kuri puslapio versija yra pagrindinė, kai gali būti keli variantai (pvz. su filtrais ar parametrais).
- 301 planas – jei migruojate iš senos svetainės, pasidarykite URL žemėlapį: senas adresas – naujas adresas. 301 yra nuolatinis peradresavimas.
- schema.org pagrindai – struktūruoti duomenys, kurie padeda paieškai suprasti, kas jūs esate (Organization, LocalBusiness), kur jūsų kontaktai, kokie puslapiai svarbūs. Nereikia bandyti pažymėti visko, bet bazė verta laiko.
- Meta šablonai – taisyklės title ir description generavimui, kad nauji puslapiai nebūtų tušti ar vienodi. Vėliau svarbiausius puslapius vis tiek rašote ranka.
Čia svarbi pastaba apie įskiepius: SEO įskiepis gali padėti su meta laukais ir sitemap, bet jis neišsprendžia struktūros, kanonikalų logikos ar neteisingų peradresavimų. Įskiepis yra įrankis, ne strategija.
4) Našumas: Core Web Vitals turi būti reikalavimas nuo pradžių
Core Web Vitals yra „Google“ matuojami greitaveikos ir stabilumo rodikliai. Paprastai tariant: kaip greitai užsikrauna, kaip greitai galima naudotis, ar turinys nešokinėja.
Jei našumą paliekate „po to“, dažnai jau būna pasirinkta tema, blokai, animacijos, fontai, paveikslėlių sprendimas ir net turinio kiekis. Tada optimizacija tampa kompromisų rinkiniu, o ne tvarkingu įgyvendinimu.
- Sutarkite našumo biudžetą – kiek šriftų, kiek pagrindinių JS bibliotekų, kokio dydžio hero paveikslėliai. Ne skaičiais dėl skaičių, o kaip „neperkraukim“ taisyklė.
- Optimali medija – paveikslėlių dydžiai, modernūs formatai, tingus krovimas ten, kur tinka.
- Stabili struktūra – kad elementai nešokinėtų, kai kraunasi šriftai ar paveikslėliai. Tai tiesiogiai susiję su UX.
Mažas sprendimas iš praktikos: geriau paprastesnis dizainas, kuris kraunasi greitai ir yra aiškus, nei „įspūdingas“ pirmas ekranas, kurį telefonu reikia laukti ir kuris stumia turinį žemyn, kai pagaliau atsikrauna.
5) Indeksavimas: staging ir production turi būti tvarkingai atskirti
Indeksavimas yra tai, ar paieška apskritai gali matyti ir įtraukti puslapius. Daug klaidų įvyksta ne dėl SEO žinių trūkumo, o dėl proceso: kas buvo sukurta testinėje aplinkoje (staging), tas taip ir liko užrakinta paleidus.
- robots.txt – failas, kuris nurodo robotams, ką jie gali tikrinti. Jis neturi tapti „užrakintu vartų sargu“ production aplinkoje.
- sitemap.xml – puslapių žemėlapis, kad paieška greičiau rastų svarbius URL. Paprasta, bet turi būti teisinga.
- noindex aplinkos – staging turėtų būti noindex, kad testiniai puslapiai nepatektų į paiešką. Paleidžiant būtina patikrinti, kad production nebūtų likęs noindex.
- Perėjimas iš staging į production – turėkite aiškų check-listą: indeksavimo nustatymai, kanonikalai, sitemap, analitikos žymos, peradresavimai.
Jei turėčiau išskirti vieną dalyką, kurio dažniausiai „gaila laiko“, bet po to kainuoja nervus, tai būtent staging ir indeksavimo disciplina. Ne dėl „Google“. Dėl to, kad po paleidimo norite ramiai auginti turinį, o ne gaudyti, kodėl puslapiai nematomi.
Kada jau vėlu: sprendimai, kurių vėliau nebeištaisyti pigiai
Yra klaidų, kurias po paleidimo „pataisyti“ reiškia ne pakoreguoti, o iš esmės perstatyti dalį svetainės.
SEO laikas kuriant svetainę dažnai atrodo kaip detalės. Bet kai kurios „detalės“ yra pamatiniai sprendimai. Juos pakeitus po publikavimo, gaunate grandininį efektą: peradresavimai, dubliavimas, sulūžę šablonai, lėtesnis puslapis, o tarptautiniuose projektuose dar ir kalbų struktūros chaosas.
Žemiau yra situacijos, kur realiai brangsta ne pats SEO, o perdirbimo apimtis.
1) URL struktūros keitimas po publikavimo
URL yra puslapio adresas. Kai jis jau „gyvena“ paieškoje, nuorodose ir žmonių bookmarkuose, pakeitimas nėra neutralus.
Taip, naudojami 301 peradresavimai (nuolatinis nukreipimas), bet praktikoje dažnai nutinka trys bėdos:
- Redirectų grandinės – senas URL nukreipia į tarpinį, o tas dar į kitą. Tai lėtina ir klaidina robotus, ypač kai tokių atvejų šimtai.
- Prarastos nuorodos – dalis senų URL vis tiek lieka be teisingo 301. Pavyzdžiui, senas blogo įrašas turėjo /blog/tema/, o naujai tapo /irasai/tema/ ir kažkur „pamirštamas“ vienas segmentas.
- Rizika reitingams – paieškai reikia laiko perprasti migraciją, o netvarkingi peradresavimai arba mišri logika gali sukelti matomumo kritimą, kurį paskui sunku diagnozuoti.
Praktinis patarimas: jei dar tik kuriate, susitarkite URL taisykles prieš pildant turinį. Daug paprasčiau nuspręsti „/paslaugos/“ ar „/services/“ dabar, nei persukti po 6 mėnesių, kai jau yra nuorodų, kampanijų ir indeksavimo istorija.
2) Turinio perkėlimas be plano
Turinį perkelti „copy-paste“ būdu atrodo greita. Bet be plano dažnai sukuriate dublius ir paieškai paliekate šiukšlių.
Dažniausi scenarijai:
- Dubliavimas – tas pats tekstas atsiduria dviejuose URL. Pvz., senas puslapis lieka gyvas, o naujas publikuojamas šalia.
- Kanonikalų painiava – canonical yra nuoroda, kuri pasako paieškai „kuris variantas yra pagrindinis“. Jei vienur nurodote A, kitur B, signalas tampa bevertis.
- Indeksavimo šiukšlės – testiniai puslapiai, „draft“ kopijos, filtrų URL, automatinės archyvo versijos, kurios patenka į sitemap arba gauna vidinių nuorodų.
Praktinis patarimas: prieš perkeliant turinį, susidarykite paprastą žemėlapį: kas keliauja 1:1, kas apjungiama, kas šalinama, kas peradresuojama. Jei nėra laiko viskam, bent jau kritiniams puslapiams. Mažas sprendimas, bet sutaupo daug valandų po paleidimo.
3) Dizaino šablonai, kurie neleidžia tvarkingos antraščių ir turinio hierarchijos
Antraštės (H1, H2, H3) yra turinio struktūra. Ne dekoracija. Kai šablonas ar builderis verčia naudoti „gražius blokelius“ vietoje semantikos, prasideda kompromisai.
Tipinės problemos, kurias matau realiuose projektuose:
- Puslapyje atsiranda keli H1, nes šablonas automatiškai įdeda vieną, o turinio redaktorius įdeda dar vieną.
- Antraštės naudojamos dėl dydžio, o ne dėl hierarchijos. Pvz., vizualiai norisi „didelės“ eilutės, todėl pasirenkama H2 ten, kur turėtų būti paprastas tekstas.
- Turinio blokai „užrakinti“ taip, kad negalite logiškai išdėstyti sekcijų. Pvz., paslaugų puslapis priverstinai turi sliderį ir korteles, bet nėra normalios vietos aiškiam paaiškinimui.
Čia mano vertinimas paprastas: jei šablonas trukdo tekstui būti aiškiam, šablonas nėra „profesionalus“, net jei atrodo tvarkingai. Paieškai ir žmogui svarbu, kad puslapis būtų skaitomas, o ne tik gražus.
4) „Sunkus“ frontendas ir lėtas puslapis, kai riboja architektūra
Frontendas yra tai, kas kraunasi naršyklėje: HTML, CSS, JavaScript, šriftai, paveikslėliai. Kartais lėtumą sukelia ne „viena bloga nuotrauka“, o pats pasirinktas kelias.
Ypač dažnai tai nutinka, kai:
- pasirenkama tema, kuri atsineša daug nereikalingų funkcijų ir skriptų,
- naudojamas builderis su sunkiais komponentais ir globaliais stiliais,
- animacijos ir efektai įdiegiami kaip atskiri paketai, o ne kaip lengva CSS logika,
- komponentai kraunasi visur, net kur jų nereikia.
Tokiais atvejais „optimizacija“ po paleidimo dažnai tampa ribota: galite suspausti paveikslėlius ir sukonfigūruoti cache, bet architektūrinis svoris lieka. Tada tikras sprendimas yra perėjimas prie lengvesnės temos, kito builderio ar net dalies šablonų perrašymas.
Praktinis patarimas: jei projektui svarbūs Core Web Vitals, rinkitės kuo paprastesnį pagrindą ir ribokite komponentų skaičių nuo pradžių. Kartais mažiau dizaino triukų duoda daugiau rezultato. Ir mažiau nervų.
5) Tarptautinės svetainės: hreflang ir kalbų struktūra
Hreflang yra žymėjimas, kuris pasako „Google“, kuriai kalbai ir šaliai skirtas puslapis. Jei dirbate su keliomis rinkomis, šitas sprendimas turi būti numatytas dar prieš kuriant URL struktūrą.
Dažniausios kryptys yra subfolderiai (/en/, /lt/), subdomenai (en.domenas.lt) arba atskiri domenai. Kuri tinka, priklauso nuo verslo, resursų ir valdymo, bet bet kuriuo atveju vėliau pakeisti yra skausminga. Kodėl?
- Keičiasi didelė dalis URL, taigi grįžtate prie migracijos ir 301 planavimo.
- Lengva „sulaužyti“ kalbų poravimą. Pvz., lietuviškas puslapis rodo į anglišką, bet angliškas neatsako atgal, arba nukreipia į neteisingą regioną.
- Atsiranda dubliavimo rizika, jei kalbų versijos skiriasi mažai arba automatiškai generuojamos be aiškaus turinio skirtumo.
Praktinis patarimas: jei žinote, kad per 6-12 mėnesių bus antra kalba, planuokite kalbų struktūrą iš karto, net jei pradžioje paleidžiate tik vieną. Tai vienas iš tų sprendimų, kur „padarysim vėliau“ dažnai reiškia dvigubą darbą.
Visa esmė tokia: SEO nėra vien meta laukų užpildymas. Dalis SEO yra architektūra. Architektūrą keisti po to, kai svetainė jau gyva, kainuoja ne tik pinigus. Kainuoja laiką ir stabilumą, kuris verslui dažnai svarbesnis už bet kokį „tobulinimą“.
Po paleidimo: ką dar realu daryti, o kas bus tik kosmetika
Po starto dalis darbų yra normalūs ir naudingi, bet dalis „optimizacijų“ tik sukuria jausmą, kad judate, nors realaus poveikio mažai.
Po paleidimo SEO darbas nesibaigia. Bet keičiasi jo pobūdis. Vietoje architektūros sprendimų atsiranda rutina: turinys, aiškumas, vidinis susiejimas, techninė higiena.
Svarbiausia po starto yra atskirti du tipus darbų: tuos, kurie realiai gerina svetainę, ir tuos, kurie tiesiog užpildo laiką.
Kas po paleidimo yra normalu ir verta daryti
Turinio plėtra. Nauji puslapiai, DUK, atnaujinti paslaugų aprašymai, case study. Čia dažniausiai ir atsiranda tikras augimas, nes didėja teminis padengimas ir atsakote į realius klausimus.
Vidinių nuorodų peržiūra. Tai paprasta praktika: svarbūs puslapiai turi gauti nuorodų iš susijusių puslapių, o ne būti „vieni“. Vidinės nuorodos padeda ir žmogui, ir paieškai suprasti struktūrą.
CTR gerinimas per title ir description. CTR yra paspaudimų rodiklis paieškoje. Kartais matote, kad puslapis rodomas, bet jo mažai spaudžia. Tokiu atveju verta koreguoti antraštes ir aprašymus, bet remiantis puslapio turiniu, o ne gražiais pažadais.
Struktūrizuoti duomenys. Tai papildomas žymėjimas, kuris paieškai padeda suprasti turinio tipą, pvz., organizacija, DUK, straipsnis. Realiai verta daryti tada, kai turite aiškų turinį, kurį galima pažymėti, o ne „dėti visur dėl varnelės“.
Techniniai pataisymai, kurie dažnai įmanomi net po paleidimo
404 tvarkymas. 404 reiškia, kad puslapis nerastas. Po paleidimo tai įprasta, ypač jei buvo senas puslapis ar keitėsi struktūra. Kritiška dalis yra ne „nulis klaidų“, o kad svarbūs seni URL vestų ten, kur reikia.
Redirectų sutvarkymas. Redirect (dažniausiai 301) yra nukreipimas iš seno URL į naują. Tai darbas, kurį galima ir reikia daryti, jei matote, kad žmonės ar Google vis dar ateina į senus adresus. Svarbu vengti grandinių, kai vienas nukreipimas veda į kitą.
Sitemap. Sitemap yra puslapių sąrašas paieškos sistemoms. Jis nepadaro svetainės „geresnės“, bet padeda tvarkingai pateikti, ką norite indeksuoti, ypač kai turinio daug.
Indeksavimo kontrolė. Paprastai tariant, nusprendžiate, ką Google turi rodyti paieškoje, o ko ne. Čia dažnai sutvarkomi tokie dalykai kaip ploni vidiniai puslapiai, testiniai URL, filtrų generuojami adresai.
Kas dažnai būna kosmetika, kuri imituoja progresą
Masinis meta aprašymų perrašymas be turinio logikos. Jei puslapis silpnas, vien „gražesnis“ description jo neišgelbės. Dar blogiau, kai visiems puslapiams sukuriami panašūs tekstai. Gaunate daug darbo ir mažai aiškaus efekto.
Tagų ir archyvų indeksavimas be strategijos. WordPress lengvai prigeneruoja tagus, kategorijas ir įvairius archyvus. Jei jie neturi unikalaus turinio ir aiškios paskirties, jų indeksavimas dažnai reiškia dubliavimą ir triukšmą, o ne matomumą.
Mano praktinis vertinimas toks: jei darbas nesprendžia konkrečios problemos (aiškumo, struktūros, turinio naudos), jis dažnai yra tiesiog „užsiėmimas“.
Kada verta sustoti su smulkiais pataisymais ir planuoti perstatymą
Yra momentas, kai smulkūs pataisymai pradeda kainuoti daugiau nei duoda. Tai dažniausiai nutinka, kai problema yra ne viename puslapyje, o pačiame pagrinde.
Signalai, kad reikėtų planuoti didesnį perstatymą:
- URL struktūra nelogiška ir trukdo kurti naujus puslapius be chaoso.
- Navigacija ir puslapių hierarchija nepadeda vartotojui rasti atsakymo, todėl turite daug „apėjimų“.
- Šablonas ar builderis riboja turinį, o kiekvienas pakeitimas virsta kompromisu.
- Našumo problemos yra architektūrinės: per daug skriptų, sunkūs komponentai, blogas šablonų pagrindas.
- Indeksuojasi daug nereikalingų puslapių, ir tai sunku suvaldyti be struktūrinių sprendimų.
Tokiu atveju protingiau sustoti, susidėlioti tikslus ir perdaryti pagrindą etapais. Ne dėl „tobulumo“. Dėl to, kad kitaip jūs tiesiog prižiūrite sistemą, kuri nuo pat pradžių verčia eiti aplink.
Po paleidimo realu padaryti daug. Bet realiausi rezultatai atsiranda ten, kur tvarkote turinį, struktūrą ir techninę discipliną, o ne vien pildote laukus.
Laiko kaina: kuo ilgiau atidedi, tuo daugiau darai du kartus
Čia kalba ne apie „SEO magiją“, o apie tai, kiek kartų teks perrašyti, perdaryti ir derinti tą patį darbą, jei paiešką prisiminsite po paleidimo
SEO svetainės kūrimo metu dažniausiai yra pigu, nes sutampa su natūraliais sprendimais: kaip vadinsite puslapius, kaip juos sugrupuosite, kokia bus navigacija, kaip atrodys šablonai. Kai tai prisimenama vėliau, tie patys sprendimai virsta taisymais. Ir taisymai beveik visada kainuoja daugiau, nes jau turite veikiančią svetainę, turinį, dizainą ir klientų srautą.
Šitas laiko aspektas geriausiai matosi per tris vietas: darbų dubliavimą, komandos koordinaciją ir rizikos valdymą.
Darbų dubliavimas: kai vieną kartą padarei „kaip gavosi“, o antrą kartą turi daryti „kaip reikia“
Dažnas scenarijus: turinys rašomas be struktūros. Tada puslapiai pavadinami pagal nuotaiką, antraštės šokinėja, o paslaugos aprašomos ten, kur atsirado vietos dizaino bloke. Vėliau atsiranda poreikis turėti aiškią hierarchiją ir vidinį susiejimą, ir prasideda perrašymas.
Taip pat dizainas. Jei dizainas suprojektuotas be turinio logikos, vėliau jis pradeda trukdyti: per mažai vietos normalioms antraštėms, per daug „kortelių“, per daug paslėpto teksto, kurį sunku išdėstyti aiškiai. Rezultatas paprastas – jūs perdarote sekcijas, kurios atrodė „gražiai“, bet nebuvo patogios turiniui.
Ir URL. URL yra puslapio adresas, pvz. /services/audit/. Jei paleidote su atsitiktine struktūra, vėliau ją perplanuojate. Tada reikia redirectų (301 nukreipimų) ir tvarkymo, kad neprarastumėte senų nuorodų vertės ir žmonės neatsidurtų 404.
Mano praktinis vertinimas: didžiausia „SEO kaina“ dažnai yra ne papildomas darbas, o tai, kad jau padarytą darbą tenka daryti dar kartą, tik su didesniais apribojimais.
Koordinacija: kai SEO pridedamas vėliau, atsiranda konfliktai tarp dizaino, turinio ir programavimo
Kai SEO ateina į projektą po dizaino patvirtinimo, pradeda lįsti konfliktai. Dizainas nori trumpų blokų ir daug vizualo. Turinys nori paaiškinti. Programavimas nori stabilaus šablono ir kuo mažiau išimčių. SEO dažnai prašo struktūros, kurios tiesiog nebuvo suplanuota.
Tada prasideda derinimas: „ar galim pridėti dar vieną H2?“, „ar čia tilps dažniausi klausimai?“, „ar galim pakeisti šį modulį, kad jis generuotų normalų HTML?“. HTML yra puslapio struktūros kalba, kurią skaito naršyklė ir paieškos sistemos. Jei šablonas viską sudeda į vienodus div’us be aiškios hierarchijos, vėliau tvarkyti tampa sunkiau.
Šitos diskusijos nėra blogos. Blogai yra tai, kad jos vyksta tada, kai jau viskas „sukalta“ ir bet koks pakeitimas turi šalutinį efektą.
Rizikos valdymas: pakeitimai gyvoje svetainėje visada turi kainą
Prieš paleidimą jūs galite keisti struktūrą drąsiau. Niekas dar nesidalina nuorodomis. Nėra organinio srauto, kurį galite sutrikdyti. Po paleidimo situacija kita.
URL keitimas, navigacijos perstatymas, indeksavimo taisyklės, didesni šablonų pakeitimai – visa tai gyvoje svetainėje gali laikinai numušti matomumą arba sugadinti konversijas, jei netyčia paslepiate svarbų CTA, sulaužote formas, arba sulėtinate puslapį. Core Web Vitals yra Google našumo rodikliai, kurie reaguoja į realių vartotojų patirtį. Jei po „greito pataisymo“ puslapis tampa sunkesnis, pasekmės gali būti visai ne teorinės.
Dėl to realistiškas požiūris toks: kuo daugiau dalykų sutvarkote iki paleidimo, tuo mažiau „operacijų“ gyvai, kur kiekvienas pjūvis turi riziką.
Realus kompromisas, kai biudžetas ribotas: ką daryti pirmiausia
Ne visiems projektams reikia pilno SEO audito prieš pirmą dizaino eskizą. Bet yra keli dalykai, kuriuos verta padaryti net ir su ribotu biudžetu, nes jie labiausiai sumažina „darymo du kartus“ riziką.
- Susitarti dėl svetainės struktūros (pagrindiniai puslapiai, paslaugų grupės, prioritetai). Tai padeda turiniui, dizainui ir URL vienu metu.
- Pasidaryti URL taisykles prieš pradedant kelti turinį. Paprastos, stabilios, be datų ir atsitiktinių kategorijų.
- Numatyti turinio šabloną svarbiausiems puslapiams: kokie blokai kartojasi, kur atsakymai, kur įrodymai, kur veiksmas. Tai ne „SEO triukai“, o tvarka.
- Techninis minimumas: greitis, mobilumas, tvarkingi antraščių lygiai, index/noindex logika ten, kur reikia. Jei šitas sluoksnis skylėtas, vėliau mokėsite už taisymus.
Jei turiu rinktis, aš dažniausiai renkuosi struktūrą ir techninį pagrindą, o ne „pilną raktinių žodžių padengimą“ pirmame etape. Raktinius žodžius ir turinio plėtrą galima daryti etapais. Bet jei paleidžiate su chaotiška architektūra, kiekvienas kitas žingsnis bus brangesnis ir lėtesnis.
Laikas čia veikia paprastai: kuo vėliau įtraukiate paieškos logiką, tuo daugiau sprendimų jau būna priimta. Ir tada SEO tampa ne planavimu, o derybomis su tuo, kas jau pastatyta.
DUK
Žodis nuo svetainių kūrėjų
Kurdami WordPress svetaines dažnai matome tą patį vaizdą, ir tai kartojasi: SEO pradedamas galvoti tik tada, kai jau „reikia pozicijų“, nors sprendimai buvo priimti gerokai anksčiau. Dažna problema yra ne vienas didelis bugas, o daug mažų pasirinkimų, kurie susideda į netvarkingą struktūrą ir vėliau kainuoja laiką. Praktikoje beveik visada pradedame nuo puslapio paskirties ir paieškos ketinimo patikrinimo, nes tada aiškėja, ar puslapis išvis atsako į tai, ko žmogus ieško.
Realistiškai, „per vėlu“ dažniausiai pasidaro tada, kai svetainė jau turi daug indeksuotų puslapių ir stabilų organinį srautą, o jūs norite keisti struktūrą ar URL be aiškaus plano ir be resursų stebėti pasekmes. Tokiu momentu protingiau yra rinktis mažiau rizikingus pakeitimus ir judėti nuosekliai, o ne daryti didelį pertvarkymą vienu kartu, nes kainuoti gali matomumas, kurį ilgai kūrėte.
Panašūs straipsniai
Peržiūrėkite kitus mūsų ekspertų sukurtus straipsnius apie svetainių kūrimą. Galbūt rasite Jums įdomias temas.